Buvo metas kai Lietuvoje buvo prabanga dėvėti džinsus ar kailinius, kai žmonės stovėjo eilėse ne tik dėl maisto, bet ir dėl įmantresnių drabužių. Tik privilegijuoti žmonės galėjo sau leisti ir turėjo galimybę įsigyti išskirtinių drabužių. Kai ekonomika ėmė vystytis, atsivėrė keliai ir lengvai ėmėme gauti tai ko norime – visi troško naujų drabužių. Kurį laiką siuvimas namuose ir vienaip ar kitaip gauti dėvėti rūbai tapo prasto tono ženklu. Tačiau viskas sukasi ratu ir, kaip mūsų močiutės mėgsta sakyti, „mados grįžta“.
Parduodami dėvėti drabužiai urmu Lietuvoje turi didelę paklausą. Nors dar visai neseniai tie, kurie apsipirkdavo dėvėtų drabužių parduotuvėse, vengė garsiai skelbti, kad jų naujas apdaras ne toks jau ir naujas, tačiau vis dažniau ir vis drąsiau apie naujus savo dėvėtus rūbus pasigiria ne tik eiliniai žmonės, bet ir vieši asmenys, vadinamos „žvaigždės“. Lietuvoje gerai žinomi kultūros, mados, menų ir verslo atstovai garsiai ir drąsiai pareikšdami, kad kažkokį savo gražų apdarą nusipirko būtent dėvėtų rūbų parduotuvėse, prisideda prie to, kad dėvėti drabužiai urmu Lietuvos verslininkams neštų pelną. Tie rūbai, kurie leido užsidirbti gamintojams ir pirmiesiems jų pardavėjams, dar kartą neša pelną kitiems jų laikiniems savininkams.
Lietuvos dėvėtų rūbų parduotuvėse vis dažniau galima rasti „brand’inių“ dėvėtų rūbų, kai kurie iš jų būna netgi su etiketėmis. Žinoma, apsukrieji verslininkai, kuriems dėvėti drabužiai urmu padeda užsidirbti ant kasdienės duonos, atsižvelgia į rūbo prekinį ženklą ir retkarčiais dėvėto rūbo kaina gerokai šokteli aukštyn.
Lietuvos verslininkams, kurie verčiasi didmenine prekyba dėvėtais rūbais, ši verslo niša yra labai dosni, nes permainingas Lietuvos oras ir keturi metų laikai determinuoja žmonių aprangos poreikius. Na, o vidutinis pragyvenimo lygis, neleidžiantis visiems dabintis firminėse parduotuvėse, prisideda prie to, kad didmeninė prekyba dėvėtais rūbais būtų paklausi.
