Ketvirtadalis naujų ES įsteigtų įmonių yra socialinės įmonės. Bendras Lietuvos verslininkų lygis toliau gerėja, sukuriant tinkamą aplinką Lietuvos socialinių įmonių plėtrai. Ūkio ministerija parengė socialinio verslo gaires, socialiniam verslui skatinti. Šiame vadove rasite svarbiausius aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti kuriant socialinę įmonę. Socialinio verslo pirminis tikslas aiškus ir matuojamas socialinis poveikis visuomenei. Tradicinis verslas gali būti socialiai atsakingas, bet tai nėra jo pagrindinė misija. Reguliarios komercinės veiklos vykdymas atskiria socialinį verslą nuo tradicinių nevyriausybinių organizacijų, kurios siekia socialinio tikslo bet pilnai neišsilaiko iš komercinės veiklos. Socialinio verslo valdyme svarbiausia, kad uždirbtas pelnas skiriamas socialinių tikslų įgyvendinimui.
Kas yra socialinis verslas?
Socialinės įmonės per rinkos mechanizmus susieja pelno siekimą su socialiniais tikslais ir prioritetais, taiko socialiai inovatyvus verslo modelius, pagrįstus socialiai atsakingomis įmonėmis ir viešosios ir privačios partnerystės reglamentais. Socialinės įmonės apibrėžimas įkūnytas socialinės įmonės sąvokoje, todėl socialinės įmonės apibrėžimas aiškiau skirsis nuo „Socialinės įmonės įstatyme“ nustatyto socialinės įmonės apibrėžimo. Socialinį verslą gali vykdyti pelno siekiančios įmonės, kurių ekonominės veiklos pagrindinis tikslas – socialinė nauda, ir pelno nesiekiančios organizacijos, savo veikloje taikančios verslo modelius. Socialiniam verslui būdingas labai platus veiklos spektras. ES valstybėse narėse socialinis verslas dažniausiai veikia trijose srityse: integracijos į darbo rinką, asmeninių paslaugų ir socialiai atskirtų vietovių vystymo. Atsižvelgiant į socialinės ekonomikos raidos tendencijas ES, socialinio verslo plėtra Lietuvoje taip pat turėtų vykti dviem kryptimis – skatinant tradicinį privatų verslą įsitraukti sprendžiant socialines problemas ir skatinant nevyriausybines organizacijas savo veikloje taikyti verslo modelius.
Ekonominės krizės paveikta Europa pradėjo ieškoti naujų ir tvaresnių sprendimų
Ekonominės krizės paveikta Europa pradėjo ieškoti naujų ir tvaresnių sprendimų, nes stiprus ekonomikos nuosmukis prasidėjo nuo sunkios socialinės krizės Europos Sąjungoje, kuri pasiekė ketvirtadalį visų ES gyventojų, ypač jaunimą. Tai yra didžiulė rizika ir gali sukelti „prarastą kartą“. Šiais laikais socialinė prekyba tampa vis svarbesnė – ketvirtadalis naujų įmonių Europoje yra socialinė prekyba. Europos Sąjunga socialines įmones renkasi kaip vieną iš pagrindinių kovos su nedarbu ir didėjančia socialine atskirtimi priemonių, nes jos unikalus modelis šiuo metu yra efektyviausias būdas spręsti opias problemas regione. Šiandieninė ekonomika apima tris atskiras sritis: privatų sektorių, viešąjį sektorių ir socialinę ekonomiką (angl. social economy). Socialinę ekonomiką sudaro fondai, ne pelno siekiančios organizacijos, kooperatyvai, asociacijų ir kitų aktyvių piliečių ir savanorių grupės, siekiančios pasitarnauti visuomenei ir ją transformuoti tiek socialiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Socialinio verslo organizacijos yra socialinės ekonomikos dalis. Jos veikia siekdamos visuomenei naudingų tikslų (socialinių, visuomeninių ar aplinkosauginių) ir nėra susikoncentravusios vien į pelno maksimizavimą.
Socialinėje ekonomikoje veikiančias organizacijas geriausiai apibūdina šie kriterijai:
- Jie prisideda prie veiksmingesnės rinkos konkurencijos, skatina vienybę ir stiprina socialinę sanglaudą.
- Jų pagrindinis tikslas yra ne gauti pelną ar paskirstyti suinteresuotosioms šalims, o siekti tikslo, kad būtų naudinga visuomenei.
- Daugeliu atvejų jų valdymo modelis remiasi solidarumo ir abipusiškumo principu, paremtu visų narių demokratiniu balsavimu „vienas žmogus, vienas balsas“. Paprastai tokių organizacijų vadovybė gali įgyti ne tik investuotojų, bet ir darbuotojų, klientų ir net savanorių, kurie yra nepakeičiama socialinių ekonominių organizacijų dalis, pasitikėjimą.
- Jie lankstūs ir inovatyvūs (lengvai pritaikomi prie nuolat kintančios socialinės ir ekonominės aplinkos).
- Jie pagrįsti aktyvaus (dažniausiai savanoriško) dalyvavimo ir įsipareigojimo principais.
